Liucija Burbienė

Kaunas, paskutinis sausio šeštadienis. Trylika drabužių modeliuotojų ir dizainerių madų renginyje „Ant adatos“ sausakimšai žiūrovų salei pristato savo kolekcijas. Tarp autorių – ir vienintelė marijampolietė, drabužių modeliuotoja Ilona Abramavičienė. Renginio pavadinimas toks, nes siuvimas kai kam yra tapęs savotiška narkomanija. 
„Rengėjai gal būtų nutylėję, kad esu iš Marijampolės, - pasakoja Ilona. – Tačiau aš pareikalavau, paskelbti, jog aš – marijampolietė. Man garbė, kad galiu atstovauti savo miestui”.

I. Abramavičienė prieš septynerius metus atidarė pirmąjį Marijampolėje drabužių dizaino saloną. Ji sako, kad mūsų mieste konkurentų iki šiol neatsirado. Tačiau išskirtinių drabužių kūrėja neslepia – siuvimo versle išsilaikyti labai sunku. Sausį ji atostogavo, šį mėnesį taip pat dar nepirko verslo liudijimo – nežino, ar bus klienčių. Ir  patalpas meistrė ketina parduoti, saloną  perkelti  į nuosavą namą.

„Mieste yra nemažai siuvyklų ir siuvėjų, - sakė ji. – Krizei atėjus klientės ėmė taupyti – siuvėjo darbas kainuoja pigiau nei mano salono paslaugos.  Aš drabužį ne tik pasiuvu, bet jį sukuriu tokį, koks tiks tik būtent tai  klientei, ieškau tam tinkamo audinio ir detalių, galiu pritaikyti papuošalus ir kitus aksesuarus. Tai atima nemažai laiko ir kainuoja brangiau”.

Kaune  dizainerių buvo paprašyta sukurti ir pristatyti po tris modelius. Ilona ieškojo vientisumo – pateikė du paltus ir suknelę. Pačios I.  Abramavičienės pastangų juos kuriant neužteko – meistrė pasitelkė prityrusią siuvinėtoją, kuri sukurtus drabužius papuošė aplikacijomis.

„Madų demonstravimo renginyje mano kūrybai dėmesio netrūko, - pasakojo marijampolietė. - Daug moterų gyrė siuvinius, čiupinėjo, apžiūrinėjo ir stebėjosi, kad viskas atlikta labai kruopščiai ir kokybiškai“.

I. Abramavičienė sakė, kad tokia - turinti meninę prigimtį - savo giminėje ji yra vienintelė. Baigusi mokyklą, žinojo, kad įstoti į Dailės akademijos drabužių dizaino specialybę yra labai sunku. Todėl mokėsi Vilniaus dizaino technikume. Ilona prisipažino, jog ten gavo tik pirmąsias žinias, o mokytis reikia nuolat, nes tenka taikytis prie įvairių naujovių.

„Kai mokiausi Vilniuje, žinojome, kad audiniai yra tokie, kokie nurodyti standartuose, - prisiminė I. Abramavičienė. – Dabar prisiperkame iš visur atvežtų, niekas negarantuoja jų kokybės, todėl kiekvieną kartą tenka iš naujo atrasti medžiagų savybes: ar neblizgus, ar netąsus, ar nesivelia. Juk klientei turiu pateikti ne tik  drabužį, bet ir patarti, kaip jį prižiūrėti“.

Modeliuotoja sakė, kad klienčių turi tarp įvairias pajamas ir įvairius pomėgius turinčių moterų. Yra tokių, kurios , gaudamos nedidelių pajamų, sugeba pasisiūdinti gražių drabužių: vieną mėnesį sijoną, kitą – švarką, štai ir  puikus kostiumas. Tačiau stojus sunkmečiui, klientės, užsisakiusios drabužį, kartais visiškai jį „užmiršta“  arba labai ilgai neateina pasiimti. Dažnai prašo leisti atsiskaityti per ilgesnį laiką.

„Krizė gal ir nėra visais požiūriais blogas dalykas, nes privers visus kitaip įvertinti tai, ką turi, - sakė I. Abramavičienė. – Dar neseniai, kai klestėjo automobilių turgūs ir labai daug uždirbdavo automobilių prekeiviai, stebindavo jų moterų poreikiai: eiliniam gimtadieniui, į kurį jos susiruošdavo, siūdindavosi prašmatnias vakarines sukneles,

prašydavo jas puošti brangiais akmenimis, kristalais. Pasakodavo, kad į tokius vakarėlius važiuodavo prabangiais limuzinais. Dabar tokių užsakovių neturiu – žmonės geriau įvertins progas, kokioms koks drabužis tinkamas.“

Daugėja užsakymų pataisyti ar persiūti senus drabužius. Tokie užsakymai irgi atima daug laiko – reikia kruopščiai išardyti senas siūles, pritaikyti atnaujintą modelį.
„Negaliu teigti, kad seni drabužiai negali būti madingi, - sakė drabužių modeliuotoja. – Turiu klienčių, kurios dėvėtų drabužių parduotuvėse suranda „perliukų“, kokių ir dizaineriai nepasiūs. Verta pagalvoti – kažkur užsieniečiai tą drabužį  nešiojo, o jeigu jis iš kokybiško audinio, mūsų moterys jį atnaujina ir dar kiek gali puoštis. Tik reikia sugebėti prie drabužio pritaikyti aksesuarus, išryškinti įdomias detales.“

Ilona pasakojo, kad išskirtinių audinių savo kuriamiems drabužiams ji parsisiunčia iš užsienio, perka keliose parduotuvėse Vilniuje ar Kaune. Turi ir išskirtinių sagų tiekėją.
„Su klientėmis stengiuosi kalbėtis ne tik apie drabužius, bet ir apie gyvenimą, todėl žinau jų džiaugsmus ir rūpesčius, - sakė ji. – Klientės žino, jog renku antpirščius, jų parveža iš kelionių.  Džiaugiuosi, kad moterys kažkur tolimose šalyse ieško suvenyro man”.

Ilonos vyras dirba Norvegijoje. Marijampolėje moteris gyvena su dviem paauglėm dukrom. „Jeigu ne vyro pajamos, mums verstis būtų gana sunku, - kalbėjo  I. Abramavičienė. – Moku nemažai mokesčių už salono išlaikymą, verslo pažymėjimą. Nedidelis sagų maišelis kartais kainuoja 500 litų. Bet nenoriu tiražuoti masinės gamybos arba pagal žurnalų iškarpas siuvamų drabužių.“

Paklausta, ar pastebi Marijampolės gatvėse madingai, elegantiškai, išskirtinai  apsirengusių žmonių, modeliuotoja sakė įsitikinusi, jog dauguma tokių važinėja automobiliais.