Liucija Burbienė

„Mūsų vakariniame laikraštyje buvo didelis straipsnis, pavadintas „Doždalis“  („Sulaukėme“ – liet.), kuriame paskelbta, kad ne tik valdžia, bet ir mes, eiliniai baltarusiai, į Lietuvą greitai važinėsime be jokių vizų, - pasakojo „Miesto laikraščio” korespondentei rusakalbiai pardavėjai, siūlantys prekes vadinamajame baltarusių turguje priešais ligoninę.  – Girdėjome, kad į Lenkiją jau galime laisvai važinėti. Ukrainiečiai visur be apribojimų  keliauja. Mes tikimės to paties“.
Baltarusiai į Marijampolės turgavietes su savo prekėmis: drabužiais, baltarusiškais odekolonais, kremais, vitaminais, maisto papildais ir vaistais  ėmė važinėti prieš keletą metų. Jų veikla  ne visuomet patiko savivaldybės valdžiai, nes baltarusiai prekiaudavo netinkamose vietose, neįsigydavo atitinkamų  leidimų.

Tačiau prieš kurį laiką baltarusių prekyba buvo įteisinta turgavietėje Palangos gatvėje.  Šių metų išvakarėse ir jų pradžioje baltarusiai turgavietėje nepasirodydavo. Tačiau praėjusį šeštadienį jie vėl išsirikiavo į  prekes siūlančiųjų eilę. Ant iškabų plaikstėsi keliolika žieminių ir demisezoninių paltų, vyriški kostiumai su baltarusiškų siuvimo fabrikų etiketėmis. Baltarusiai siūlė kiniškų kailinių, džemperių, bliuzonų.

Viena moteris pardavinėjo puošnius užuolaidų audinius.

Visas atskiras „baltarusiškas“ skyrius buvo su kosmetika, vitaminais ir maisto papildais. Tačiau perkančių buvo ne itin daug. „Kai jie pradėjo prekiauti prieš keletą metų, vertėjo pirkti, nes kainos buvo gerokai mažesnės, nei mūsų, - aiškino  marijampolietė. – Dabar baltarusiai kainas iškėlė, o mūsų vaistinėse kai kas atpigo, tai ir kainuoja beveik tiek pat ar net pigiau, nei pardavinėja atvykėliai”.

Kainas žinantys marijampoliečiai sakė, kad baltarusiai atveža daug tokių pačių prekių, kurias pasiūlo  ir mūsiškiai prekeiviai, jų įsigiję Gariūnuose ar Lenkijoje. Bet baltarusių drabužiai, avalynė kainuoja  mažiau, kaip ir jų iš Kinijos atvežta produkcija.

Tačiau Gardino „Nemano“ stiklo ir krištolo fabrike pagamintas taures ir stikliukus pardavinėjanti baltarusė už jas prašė palyginti nemažai:  po 55 litus už šešias, kaip ji teigė,  krištolines taures ir po 45 litus už panašios kokybės 6 stikliukus. „Jūs  tokių neturite, - buvo įsitikinusi  prekiautoja. – O Baltarusijoje tokie daiktai brangūs”.

Marijampolietės, apčiupinėjusios baltarusišką krištolą, sakė, kad  tokių baltarusiškų gaminių, kainuojančių maždaug tiek pat, kiek prašo atvykėlė,  yra ir mūsų miesto  parduotuvėse. Kiek padvejojusios, moterys nusprendė prekių turgelyje nepirkti.

Gražių įvairiaspalvių dieninių užuolaidų pardavėja rusiškai  įtikinėjo, kad jos prekės – gryna baltarusiška produkcija, nors tokiomis pačiomis užuolaidomis prekiaujančios lietuvės atvirai sakė, kad kolegė pardavinėja kiniškus ar turkiškus audinius. „Mes imame iš Mogiliovo fabriko, audiniai tikrai ten pagaminti, - teigė baltarusė. – Kam mums tie kinų ar turkų niekalai, kai turime savo”.

Už užuolaidų audinio metrą ji prašė 20 litų, jei audinys 2,7 metro pločio, ir 15 litų, jei audinys 1,7 metro pločio. Lietuvės už panašius audinius prašo bent dešimčia litų daugiau.

Iš Baltarusijos atvykę turgaus pardavėjai pasakojo, kad važinėti į Lietuvą savaitgaliais jiems apsimoka, nes ne tik parduoda savo atvežtas prekes, bet kai ką perka. „Mėsa mūsų šalyje jau brangesnė, nei Lietuvoje,” - teigė moteris  iš Gardino.

Baltarusės pasakojo, kad už Lietuvos vizą pusmečiui jos sumoka po 60 eurų, dar pusę tiek   kainuoja sveikatos draudimas. Tačiau  įsigyti  palyginti nepigiai kainuojančias vizas paprasti baltarusiai  gali tik  tuomet, jeigu turi Lietuvoje nekilnojamojo turto: butą, namą ar žemės. Arba jeigu mūsų šalyje gyvena artimi jiems giminaičiai: sutuoktiniai, vaikai arba tėvai.

„Girdėjome, kad yra paruošti projektai ir visi, kurie gyvena 50 kilometrų zonoje nuo valstybės sienos, į Lietuvą galės važinėti be vizų. Į šią zoną patenka ir Gardinas, ir kiti miestai. Atsikvėptume lengviau. Tik girdėjome kalbant, kad Lietuva neapsisprendžia, ar į šią zoną bus įtraukti Vilnius ir Alytus. O juk galėtų“, - samprotavo viešnios.

Kitos baltarusės garsiai svarstė, kažin ar bus geriau, kai pasienio zonos gyventojai galės keliauti  be vizų. Juk tuomet lietuviai patys galės  važiuoti į Gardiną, nusipirkti ten  prekių, kurias dabar atveža baltarusiai.

„Bet vis tiek geriau be sienų, - prisipažino moterys. –Mes dar atsimename, kai lietuviai savaitgaliais važiuodavo į Gardiną pramoninių prekių, o mes  į Lietuvą – skanesnės dešros. Dabar valstybių sienos atskyrė žmones. Jei prezidentai susitars, mums, eiliniams irgi bus patogiau gyventi“.

Turgavietėje prieš ligoninę dėvėtus rūbus pardavinėjančios marijampolietės sakė, kad prekiauti atvažiuojantys baltarusiai iš jų perka nemažai drabužių.
„Baltarusiai laukia permainų, mes irgi gyvename nežinioje, - guodėsi „skudurynu“ vadinamos turgaus dalies pardavėjos. – Nemažai mūsų  - pensininkės. Mokesčius padidino, privertė mokėti ligonių kasai, nors iki pensijos jau esame daugybę metų viską mokėjusios. Dar girdėjome, kad įsigydamos verslui reikalingą liudijimą, neteksime dalies pensijos”.

Viena prekiautoja sakė jau žinanti atvejį, kai verslo liudijimą turinti moteris uždirbo 150 litų, o iš jos, gavusios papildomų pajamų, pensijos buvo atskaityta per 300 litų. „Kur jūs matėte tokią valstybę, kad ji skriaustų  šitiek metų išdirbusius pensininkus, - guodėsi prekiautojos. – Juk ne iš gero gyvenimo mes čia ir per šalčius, ir per karščius stirksome, siūlydamos dėvėtų drabužių.  Labai sunku iš pensijos susimokėti už butų šildymą, dar ir maisto reikia. Tai ir einame į turgų.
Dėvėti rūbai – parama ne tik mums, bet ir jaunoms šeimoms. Matytumėt, kiek mamų su vežimėliais savo vaikams drabužių ieško šioje turgavietėje“.

Prekiautojos sakė, kad nuo naujųjų metų įsigaliojęs reikalavimas dirbant su verslo liudijimu net ir pensininkams papildomai mokėti sveikatos draudimo mokesčius jų verslą gali sužlugdyti.

„Kiekvieną kartą, kai važiuojame pirkti naujos siuntos dėvėtų drabužių, mokame vis brangiau, tad nežinia, ar dar ilgai sudursime galą su galu“, - guodėsi moterys.