Jurgis MAČYS

Jonas Natulkevičius per savo buto langą kiekvieną dieną mato rūkančias mergaites iš Dzūkijos vidurinės mokyklos. „Jos prie stadiono ateina prieš prasidedant pamokoms, o po to per ilgąją pertrauką, - dalijasi įspūdžiais alytiškis. - Nė karto nemačiau jas drausminančių mokytojų, nors čia yra mokyklos teritorija“.
Kitoje pėsčiųjų tako pusėje katalikiška šv.Benedikto gimnazija. Anot pono Jono, ten tas pats - rūkančių moksleivių, nuo mažo iki didelio, semk nors rieškutėmis.

„Kai aš lankiau mokyklą, vienas mokytojas keturias klases mokė - susitvarkydavo su keturiasdešimčia vaikų: buvo ir kampas paklūpėti ant žirnių, teko ir liniuote per nagus gauti, ir ausis nuo mokytojo rankos braškėjo, - prisimena šešiasdešimt šeštuosius metus einantis miestelėnas. - Aš, parėjęs namo, tėvui apie tai nepasakojau, nes žinojau iš jo gausiąs dar didesnę porciją. O dabar kas darosi: mokytojai rėkia, kad jų maži atlyginimai, tvarkos nėra“. 

Pono Jono  įsitikinimu, kalta per didelė demokratija, įsišaknijusi pradėjus mokyklų pertvarką. Mokytojai negali nieko padaryti moksleiviams, nes namo parėjęs vaikas pasiskundžia tėvui, tas eina į mokyklą,  kelia skandalą ir „verčia” mokytoją. „Tu dabar pabandyk vaikui suduoti ar jį paklupdyti. Teisminis reikalas!  Dar žiūrėk, kad į kalėjimą nepasodintų“, - piktinasi J. Natulkevičius.

O pasodinti gali. Ponas Jonas tai patyrė savo kailiu. Tiesa, sovietiniais laikais. Tada inžinierius - automechanikas  dirbo Eksperimentiniame skydinių namų kombinate vyriausiuoju  inžinieriumi  socialistinio turto (valstybės) apsaugai - buvo tokia pareigybė.

Vogė tada iš įmonės  kas norėjo: rajono valdžia, milicija, prokuratūra... „Tačiau aš galvojau taip: jeigu grobti negalima paprastam žmogui, tai negalima ir viršininkui - niekam, - prisimena „brazilkos”  gyventojas.

-  Daug kas mane vadino kvailu, nes atsisakydavau nemažų pinigų, kurių man vos ne kiekvieną dieną siūlydavo už tai, kad nieko nematyčiau.

Buvau įsivedęs tvarką, kad atvykę mašinomis jas palieka prie vartų, o į įmonės teritoriją eina pėsčiomis. Dėl to kilo didelis triukšmas - juk visi buvo įpratę,  kaip Mėsos kombinate, Vyno gamykloje, važiuoti, prisikrauti ir išsivežti.

Kaip neleisi, jei milicijos automobilis atvažiavo!”

Kombinato valdžia - jos atstovų J. Natulkevičius taip pat buvo sulaikęs su vogtu turtu - kalbėjo: „velnią įsileidome“.

„Galų gale sulaikiau prie vartų prokurorą, bevežantį parketo už pusę tūkstančio rublių (anais laikais tiek per mėnesį uždirbdavo ministras - red. pastaba), - tęsia ponas Jonas. - Kombinato vadovas, pasakęs, kad sukėliau didelį skandalą - įmonės tvarka domėjosi prokuratūra, liaudies kontrolė - paprašė reikalo neviešinti.  Produkciją iškroviau, o aktų niekam neatidaviau, nors ketinau juo perduoti Generalinei prokuratūrai“.

Praėjus keletui mėnesių, už nutylėjimą  J. Natulkevičiui  buvo atsidėkota penkiais metais kalėjimo. Anot jo, sufabrikavo dokumentą, kad jis paėmė kyšį. Užteko trijų parašų - jokių įrodymų nebuvo.

„Po metų nutariau atsiteisti  su skriaudėjais, išsireikalavau susitikimo su Generalinės prokuratūros atstovu ir išdėsčiau viską, ką  žinojau.

O žinojau labai daug - kas vyko Mėsos, Medvilnės  kombinatuose, Vyno gamykloje, nes ir ten gaudžiau grobstytojus, - ponas Jonas baigia pasakoti seną istoriją. -  Prokurorą pažemino tarnyboje, nukentėjo ir kiti grobstytojai. Mano kalėjimo laikas buvo sutrumpintas perpus”.

Miestelėnas sako, kad dabar viskas grįžo į senas vėžes.

„Visai nesuprantu, kas  vyksta valdžioje, anksčiau į kalėjimą sodindavo už šimtą kitą rublių, o dabar vagia milijonus litų ir nieko“, - rūstauja pensininkas.

Dar kartą prisiminęs sovietinius laikus, jis sako tada Lietuvą  priimdavus įstatymų, kurie buvo viršesni už sąjunginius, nelabai bijota Kremliaus.

„Dabar viskas nusprendžiama Briuselyje, o mes net negalime pasispardyti“, - konstatuoja J.  Natulkevičius, netikintis šviesia Europos Sąjungos ateitimi.